Naujiena

Pasaulinė ligonių diena


2024 02 15

Popiežiaus žinia Pasaulinės ligonių dienos proga

        Vasario 11 d. minima prieš tris dešimtmečius Jono Pauliaus II įvesta Pasaulinė ligonių diena. Šiemetiniam minėjimui skirtos popiežiaus Pranciškaus žinios tema: „Negera žmogui būti vienam. Gydyti ligonį gydant santykius".
       „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Nuo pat pradžių Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų bendrystei, įrašydamas į jo būtį santykių plotmę. Mūsų gyvenimo, formuojamo pagal Trejybės paveikslą, pašaukimas visapusiškai realizuojamas per draugystės ir tarpusavio meilės santykių dinamiką. Esame sukurti būti kartu, o ne vieni. Kaip tik todėl, kad šis bendrystės planas taip giliai įrašytas žmogaus širdyje, mus gąsdina apleistumo ir vienatvės patirtis, ji yra skausminga ir atrodo net nežmoniška. Ta patirtis dar labiau išryškėja išgyvenant trapumą, netikrumą ir nesaugumą, kurie dažnai atsiranda prasidėjus kokiai nors sunkiai ligai.
      Pavyzdžiui, dažnai prisimenu tuos, kurie buvo siaubingai vieniši per Covid-19 pandemiją: ligonius, kurių nebuvo galima lankyti, taip pat slaugytojus, gydytojus ir pagalbinį personalą, visus pervargusius dėl darbo ir uždarytus izoliacijos skyriuose. Žinoma, nevalia pamiršti tų, kurie mirties valandą pasitiko vieni, lydimi sveikatos priežiūros personalo, bet toli nuo savo šeimų.
        Taip pat su liūdesiu dalinuosi kančia ir vienatve visų, dėl karo ir jo tragiškų padarinių likusių be paramos ir pagalbos: karas yra baisiausia socialinė liga, o pažeidžiamiausi žmonės už ją sumoka didžiausią kainą. Tačiau reikia pabrėžti, kad net ir taikiai gyvenančiose bei daugiau išteklių turinčiose šalyse senatvės ir ligos metu dažnai patiriama vienatvė, o kartais net apleistumas. Šią liūdną tikrovę daugiausia lemia individualizmo kultūra, kuri aukština produktyvumą bet kokia kaina ir puoselėja efektyvumo mitą, o kai žmonės nebeturi jėgų išlaikyti tempo, ji pasirodo esanti abejinga ar net negailestinga. Tuomet tai tampa atmetimo kultūra, kai „žmonės nebelaikomi tokiais nepaprastai vertingais, kad jais būtų rūpinamasi ar kad jie būtų gerbiami, – pirmiausia vargšai ar neįgalieji, arba „dar nenaudingi“, kaip antai, negimusieji, arba „jau nebenaudingi“, kaip seni žmonės“ (Enc. Fratelli tutti, 18). Deja, tokia logika lemia ir tam tikrus politinius sprendimus, kai žmogaus orumas ir jo poreikiai nelaikomi svarbiausiu dalyku, ir ne visada pasitelkiamos strategijos bei ištekliai, kurių reikia užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų pamatinę teisę į sveikatos priežiūrą ir galimybę naudotis gydymo paslaugomis. Pažeidžiamų žmonių apleistumą ir vienatvę taip pat sustiprina tai, kad jų slauga apribojama tik medicininėmis paslaugomis, užuot išmintingai papildžius ją gydytojų, pacientų ir šeimos narių „terapine sandora“.  
        Mums naudinga dar kartą įsiklausyti į Biblijos žodį: negera žmogui būti vienam! Dievas jį ištaria pačioje kūrimo pradžioje ir taip atskleidžia mums gilią savo plano žmonijai prasmę, bet kartu ir mirtiną nuodėmės žaizdą, kuri sukelia įtarinėjimus, įtrūkius, susiskaldymus ir todėl izoliaciją. Nuodėmė paveikia žmogų per visus jo santykius: su Dievu, su pačiu savimi, su kitais, su kūrinija. Dėl tokios izoliacijos nebesuvokiame gyvenimo prasmės, netenkame meilės džiaugsmo ir patiriame slegiantį vienatvės jausmą visais svarbiausiais gyvenimo tarpsniais. Broliai ir seserys, pirminė slaugos forma, kurios mums reikia susirgus, yra atjautos ir švelnumo kupinas artumas. Todėl rūpintis sergančiu žmogumi pirmiausia reiškia rūpintis jo santykiais, visais jo santykiais: su Dievu, su kitais – šeima, draugais, sveikatos priežiūros darbuotojais, – su kūrinija, su pačiu savimi. Ar tai įmanoma? Taip, tai įmanoma, ir mes visi esame pašaukti įsipareigoti tai įgyvendinti. Pažvelkime į gerojo samariečio įvaizdį (plg. Lk 10, 25–37), į jo gebėjimą sulėtinti tempą ir tapti artimu, į švelnumą, su kuriuo jis rūpinasi kenčiančio brolio žaizdomis.
        Prisiminkime šią pagrindinę mūsų gyvenimo tiesą: atėjome į pasaulį, nes kažkas mus priėmė, esame sukurti mylėti, esame pašaukti į bendrystę ir brolystę. Šis mūsų būties dėmuo mus palaiko, ypač kai sergame ir esame silpni, ir tai yra pirmoji terapija, kurią visi kartu turime taikyti, kad išgydytume mūsų visuomenės ligas. Varginamiems ligos, nesvarbu, ar tai laikinas negalavimas ar lėtinė liga, norėčiau pasakyti: nesigėdinkite artumo ir švelnumo troškimo! Neslėpkite jo ir niekada nemanykite, kad esate našta kitiems. Ligonių būklė kviečia visus stabdyti mus įsukusį tempą ir iš naujo atrasti save.
       Šiuo epochinių permainų laikotarpiu ypač mes, krikščionys, esame kviečiami perimti gailestingumo kupiną Jėzaus žvilgsnį. Rūpinkimės tais, kurie kenčia ir yra vieniši, galbūt nušalinti ir atstumti. Gydykime vienatvės ir izoliacijos žaizdas tarpusavio meile, kurią Viešpats Kristus mums dovanoja per maldą, ypač per Eucharistiją. Taip bendradarbiaujame priešindamiesi individualizmo, abejingumo, atmetimo kultūrai ir ugdydami švelnumo bei atjautos kultūrą.
        Ligoniai, pažeidžiamieji, vargšai yra Bažnyčios širdyje, jie taip pat turi būti mūsų žmogiškojo dėmesio ir pastoracinio rūpinimosi centre. Nepamirškime to! Paveskime save Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Ligonių sveikatos, užtarimui, kad ji mums padėtų būti artumo ir broliškų santykių kūrėjais. 
 

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. sausio 10 d. 

 "Jėzus skelbė karalystės Evangeliją ir gydė žmonėse visokias ligas“           (Mt 4,23)

         2024 m. vasario antrąją savaitę K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje Pasaulinės ligonių dienos proga, šventėme Eucharistiją. Šv. Mišias Petrašiūnų skyriuje aukojo kun. Valdemar Michalovski OFM Cap., kuris priminė, kad Dievas ne tik už sienos, ne tik koplyčioj, bet ir kiekvieno širdy, kurią nuolat turim atverti, kad ji kiltų link Dievo. Panemunės ir Vičiūnų skyriuose šv. Mišias aukojęs kun. Rimantas Baltrušaitis homilijoje ragino neužmiršti, kad esame Dievo mylimi ir, kad Jėzus  svarbiau už dovaną, kurios noriu išprašyti, Jis neabejingas tam, kuris vargsta, kenčia, Jis savo paguoda, pagalba prieina prie žmogaus ir gydo.
        Šv. Mišių metu kartu su ligoninės bendruomene (pacientais, personalo nariais, artimaisiais) giedojome giesmes, meldėmės už visus pasaulyje sergančiuosius ir jais besirūpinančius. Dėkojome Dievui už galimybę dalintis gerumu, bendryste ir prašėme sveikatos bei reikalingų Dievo malonių visiems mūsų ligoninėje besigydantiems, slaugomiems ligoniams, jų artimiesiems, visiems personalo nariams, nes kiekvienas  gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, psichologai, dvasiniai asistentai, socialiniai darbuotojai, meno terapeutai, administracijos darbuotojai, visas aptarnaujantis personalas, galime dovanoti žiubsnelį meilės kito asmens ligoje, jo kančioje. Įsiklausant į kitą, nusišypsant, užkalbinant, tyliai pabūnant šalia, savo bendryste įnešant šviesos į kito asmens kasdienybę. Visi esame sužeisti, per savo gyvenimo kelionę patyrę įvairių negalavimų, ligų ir mums visiems reikia ne tik fizinio, bet ir dvasinio gydymo, todėl svarbu neužmiršti, kad svarbiausia ne tai kiek duodame, bet tai, kiek meilės įdedame į kiekvieną savo veiksmą.


Paskutinį kartą redaguota: 2024-02-15 09:44